Apie ne laiku išmokamus atlyginimus sužinojau gavęs signalą iš vienos Kauno UAB darbuotojų – pastariesiems atlyginimai ne vėlavo, o tiesiog nebuvo mokami mėnesiais, atskirais atvejais ir daugiau nei pusę metų… Paklausiau, kodėl jie niekur nesikreipia. Atsakymai buvo įvairūs, nors pagrindiniai motyvai – baimė prarasti darbą arba bent jau neišmokėtuosius pinigus. Vieni nuleido rankas ir darbovietę paliko, kiti pradėjo žygius po advokatų kontoras. Buvo ir tokių, kurie mėgino pasikalbėti su darbdaviu, tačiau šis, pasak jo samdinių, elgėsi atsainiai ir ne kartą užsiminė turintis aukštų pareigūnų užnugarį, todėl būsią geriau, jeigu situacija liks tokia, kokia yra – pačių nelaimėlių naudai.

 

Viena vertus, reikia suprasti šalies verslininkus – sunkmetis, padidėjusi mokesčių našta, besikeičiantys įstatymai… Kita vertus, kas turi jiems padėti nešti šią naštą? Valstybė, kurios valdantieji deklaruoja daugiaženkles sumas, skirtas verslui remti? Bankai, kurie padidino palūkanas už skolinamus pinigus? Ar įmonių samdiniai, kurie tiesiog neturi ar nežino turį kam skųstis, nereikalauja jokių palūkanų ir nenustato nei paskolos išmokėjimo termino, nei kitų sąlygų?

 

Be abejonės, skolintis iš savo įmonės darbuotojų be jų pačių sutikimo verslininkui patogiausia ir pigiausia – panašiai kaip valstybei iš pensininkų. Pastarųjų teises į pensiją apgynė Konstitucinis teismas, o kas apgins samdomus darbuotojus? Su šiuo klausimu kreipiausi į Socialinės apsaugos ir darbo ministrą per Vyriausybės valandą Seime, paviešindamas ir minėtos įmonės pavadinimą. Ilgai laukti neteko – po poros savaičių įmonės darbuotojai gavo informacinius lapelius apie įmonės restruktūrizavimą. Taigi, ledai pajudėjo. Tačiau tuo niekas nesibaigė – netrukus į mane su analogišku pagalbos šauksmu kreipėsi kitos įmonės darbuotojai, todėl procedūrą teko pakartoti…

 

Paradoksalu, tačiau tokiu būdu ėmė formuotis praktika: negauni atlyginimo – kreipkis į Seimo narį. Seimo narys perduos Socialinės apsaugos ir darbo ministrui, o šis iš savo aukštybių tars žodį, kuris pagaliau pasieks darbdavį. O tuomet – įmonės restruktūrizavimas, bankroto byla arba tiesiog… atlyginimų išmokėjimas. Bet argi tai ne absurdas? Viena vertus, darbdavys turėtų jaustis atsakingas už vėluojančius atsiskaitymus su savo įmonės kolektyvu. Kita vertus, tam yra kontroliuojančios institucijos, kurios turėtų ginti darbuotojų interesus. Tačiau jeigu darbdavys laiku perveda mokesčius „Sodra“ ir mokesčių inspekcijai – kiti „saugikliai“, turintys signalizuoti apie nemokamus atlyginimus, tiesiog neveikia – skirtingai nuo prekiaujančiuosius maisto produktais kontroliuojančių institucijų – darbo santykių priežiūros instancijos įmonėse itin reti svečiai.

Pakartotinai mano paprašytas pakomentuoti situaciją per Vyriausybės valandą, Socialinės apsaugos ir darbo ministras D. Jankauskas atsakė taip:

 

„Sakau, iš tikrųjų sprendimų būdų būtų galima ieškoti ir atrasti, jų ir yra ieškoma, jie randami. Tam tikros institucijos, valstybės įstaigos, kurios savo darbą turi atlikti galbūt daug geriau, negu iki šiol atlikdavo, turi atitinkamus pavedimus. Ne tik Mokesčių inspekcija, bet ir vyriausiasis darbo inspektorius yra gavęs labai konkrečius pavedimus. Rašomos labai konkrečios priemonės, kurias turės darbuotojai atlikti, o jeigu jie nesusidoros su savo darbu, bus daromi atitinkami sprendimai.

Na, o tai, kad vis daugiau Lietuvos piliečių sužino ir gauna informaciją, kur kreiptis dėl to, kad jų teisės yra pažeidžiamos, aš manau, čia yra bendras siekis. Galime tiesiog pasidalinti draugiškai ir nuopelnais. Ačiū jums“.

 

Žinoma, malonu, kad gerbiamasis ministras įvertino mano pastangas, tačiau toks rinkinys „tam tikrų“ ir „galbūt“ šablonų verčia abejoti, kad savaiminis kontrolės mechanizmas pagaliau pradės veikti, ir tiksinti negaunančiųjų uždirbto darbo užmokesčio bomba nesprogs dar viena papliūpa kiaušinių į Seimo ar Vyriausybės sienas.

 

 

 

Šis straipsnis publikuotas DELFI portale adresu: (nuoroda)